Terminas „kara te“ išvertus iš japonų kalbos reiškia „tuščia ranka“, o „karate do“ – „tuščios rankos kelias“.
Pagal Gichinį Funakoshį, karate yra ne technikos rinkinys nugalėti priešą, bet visų pirma tai galimybė, fizinių pratimų ir sunkaus darbo treniruočių metu dėka, padėti formuotis žmogaus charakteriui.
Dabartinis karate sudarytas iš 3 racionaliausių elementų: kvėpavimo metodai atkeliavę iš Indijos; plastiški, apvalūs judesiai iš Kinijos; žemos stovėsenos ir Budo filosofija iš Japonijos.
Tradicinis karate – kaip savigynos menas vystėsi Japonijoje daugelį metų. Pagrindinės technikos remiasi Okinavos „To-de“ principais, kurios pagrindas yra Kinijos beginklis savigynos kovos menas „Chuan-Fa“. Tradicinio karate filosofijos pagrindas yra „Budo“ filosofija, kuri yra neatsiejama nuo daugelio Japonijos tradicinių kovos menų (kendo, kiudo, aikido, dziudo). Šis derinys tarp Okinavos kovos meno ir Japonijos Budo filosofijos tapo Tradiciniu karate. Pagrindine tradicinio karate idėja yra „Todome waza“ – galutinė technika, kuria neutralizuojamas priešininkas. Būtent ši vienintelė technika daro Tradicinį karate kovos menu, o ne tik sportu. Būtent šios sąlygos priverčia visus užsiiminėjančius tradiciniu karate tobulėti ne tik fiziškai, bet ir savo vidumi, kiekvieną dieną siekti vis geresnio rezultato. Iš čia daroma išvada, kad Tradicinis karate – žmogaus kaip asmenybės tobulėjimas tiek fiziškai, tiek dvasiškai tam tikrų fizinių pratimų ir „Budo“ filosofijos pagalba.
Kata - “forma, išsidėstymas”. Tai yra gynybos ir puolimo veiksmų įvairiomis kryptimis ir tam tikru ritmu seka. Pagrindinė katos idėja yra kovos imitavimas su vienu ar keliais priešininkais. Nuolatinėmis kata treniruotėmis ir kartojimu tobulinama technika, lavinama reakcija ir stiprinamas kūnas.
Kihon – tai pradžios mokykla. Ki – “ vidinė energija”, hon – “šaknis, kilmė”. Kihon'e mokomasi idealios formos bazinės technikos. Iš pradžių – pavienių elementų, vėliau – jų kombinacijų.