• Po tradicinio karate klubo “Danas” sportininkų kojomis – snieguoti Aukštųjų Tatrų kalnai Slovakijoje

    Pirmą kelionės dieną karate klubo „Danas“ sportininkai aplankė Koperniko mokslo ir technologijų muziejų, esantį Varšuvos centre. Čia visi galėjo išbandyti įvairiausius eksponatus: nuo dirbtinio žemės drebėjimo iki įvairiausių fizikinių bandymų.



    Antra kelionės diena pasitiko kalnuotais vaizdais, pasikėlimu kalnų funikulieriumi ir apsigyvenimu 1250 metrų aukštyje virš jūros lygio, kalnų namelyje – Bilikova chata. Prieš vakarienę visi aplankė kalnų upės krioklius, pasigrožėjo puikiais gamtos vaizdais ir grįžo į namelį taip lauktai vakarienei. Vakaras buvo ramus, nes trečioji diena žadėjo būti įtempta.



    Trečią kelionės dieną tradicinio karate klubo „Danas“ sportininkai išėjo į dviejų dienų žygį po kalnus, tikslas – chata pod Rysmy, kuri įsikūrusi 2250 m. aukštyje virš jūros lygio, o gal ir pati Rysy kalno viršūnė – 2503 m. Kalnų funikulieriumi stovyklautojai leidosi iki Stary Smokovec kaimelio, iš kurio kalnų traukiniu važiavo iki Popradske pleso vietovės, o iš ten pradėjo žygį į kalnus. Po pusantros valandos ėjimo, klubo sportininkai sustojo prie Poprado ežero ilgesniam sustojimui ir pavalgymui. Užkandę, pailsėję ir pasigrožėję kalnų ežero vaizdais, sutikę lietuvių grupę, kurie nustebo pamatę tokius jaunus turistus gan sunkiame kalnų maršrute, patraukėme toliau. Augmenijos vis mažėjo ir mažėjo, debesys plaukė arčiau ir arčiau. Po 3,5 val. žygio sustojome apie 1900-2000 m aukštyje virš jūros lygio – prieš mus baltavo sniegas, neįprastai daug sniego šiam laikotarpiui Aukštuosiuose Tatruose. Pradėję kopti sniegu, supratome, kad čia laiko užgaišime nemažai, nes sniegas minkštas ir slidus, o kopimo šlaitas – status. Su virvės, kuri buvo pritvirtinta prie kalnų grandinės, pagalba pasiekėme uolos šlaitą, kuriuo ėjome prisilaikydami grandinių. Likus geram 100-ui metrų iki tikslo, vėl „gavome“ snieguoto šlaito atkarpą, kurią turėjome įveikti jau tik savo kojų ir rankų pagalba, bei draugų ištiestomis rankomis. Po 7 valandų žygio, kopimo per uolas, slidinėjimo per vasarišką storo sniego sluoksnį visi klubo sportininkai ir tėveliai pasiekė kalnų namelį – chata pod Rysmy. Apsistojus nakvynei dar virė diskusijos dėl Rysy kalno viršūnės „užkariavimo“, bet teko nusileisti blaiviam protui – lipimą į viršūnę paliksim kitai kelionei. Nusiavę šlapius batus, pasikeitę rūbus į sausą aprangą, sėdome vakarieniauti ir dairytis pro langus į nuostabius viršukalnių vaizdus. Radome ir įspūdingą objektą – kalnų tualetą su dideliu stikliniu langu ir puikiu vaizdu pro jį J Sutemus niekam nereikėjo liepti eiti miegoti – po įtin daug emocijų, jėgų ir įspūdžių pareikalavusios dienos, sugulėm savarankiškai ir greitai.



    Ketvirtą kelionės dieną kėlėmis anksti, pusryčiai – 6.40 val., tai normalus laikas kalnų nameliuose, nes keliautojai pradeda žygius skirtingais maršrutais. Apie 8.30 val. mūsų grupė pajudėjo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo vakar pakilom. Daugeliui atrodė, kad leistis bus vieni niekai, tačiau tik pradėjus žygį, suprato, kad klydo. Reikėjo dar daugiau dėmesio ir susikaupimo, kad nepaslysti, nenustumti draugo. Praėjus pirmą snieguotą atkarpą ir grandinėmis nusileidus ant kalno snieguoto šlaito, daugelis leidosi čiuoždami sniegu žemyn. Visiems įveikus kalnų sniegą, sėdome ant saulės šildomų uolų, keitėmės dar kartą sušlapusius rūbus, movėmis batus ir judėjome žemyn. Ėjimo tempas buvo spartus, visi turėjome sušilti ir išdžiūti, kad nesušaltume. Po 5 val. ėjimo nusileidome į Štrbske pleso kaimelį prie ežero, kur mūsų laukė autobusas. Kas yra vasariškas sniegas – sužinojome kalnuose, dabar važiuojame į ledo urvus, kur didžiuliai ledo masyvai neištirpsta ir vasaros metu. Po šaltųjų urvų laikas vakarienei – grįžtame į kalnų namelį Bilikova chata. Vakarienė. Daiktų susidėjimas – rytoj išvykstame namų link.



    Penktą dieną paliekame nuostabius kalnus, kurie mums nepagailėjo puikaus oro ir važiuojame į Oravos pilį, kuri pastatyta ant 112 metrų aukščio uolos virš upės. Įspūdingo dydžio ir grožio pilis, iš kurios atsiveria puikūs vaizdai. Susipažinę su Orava pilies istorija, apžiūrėję pilį ir iš išorės, ir iš vidaus, paliekame Slovakiją ir judame į dar vieną lankytiną bei mūsų nakvynės vietą – Veličkos druskų kasyklas. Prasidėjo lietus, pila kaip iš kibiro, tačiau mūsų lankytinas objektas yra nuo 64 metrų iki 125 metrų po žeme. Sausi ir nuostabos pilnomis akimis klausomės gido pasakojimų apie druskų kasyklas, jų istorijos, druskos panaudojimą ir t.t. Po ekskursijos druskų kasyklose, pasiėmę miegmaišius ir būtinus daiktus nakvynei, leidžiamės liftais į 125 metrų gylį po žeme, kur mūsų laukia vakarienė ir nakvynės vieta.



    Šeštos dienos rytas. Kažkas juokauja, kad galėtų būti bent vienas stoglangis. Gavę sočius pusryčius, keliamės į viršų, sėdam į autobusą ir važiuojam į Krokuvą, kur mūsų jau laukia gidė. Krokuva – miestas nepaliekantis abejojančių savo grožiu, savo kultūra ir savita miesto atmosfera. Vien tie faktai, kad miestas turi 120 universitetų ir 40 vienuolynų, daro jį tikrai išskirtiniu. Aplankę Vavelio rūmus, senamiestį, didžiąją miesto aikštę, kuri užima 4 hektarus ploto, pirmąjį Krokuvos universitetą ir kitus lankytinus objektus, atsisveikinam su mūsų gide, nusiperkam skaniųjų riestainių ir išvažiuojam namų link.



    Po šešių įtemptų kelionės dienų, septintos dienos rytą sutinkame Vilniuje. Kas į Uteną ar Anykščius, kas į Molėtus, Panevėžį ar Ukmergę, o kas pasilieka Vilniuje – visi išsiskirstome į namus žinodami, kad neužilgo vėl kažkur keliausime, lipsime, leisimės, važiuosime, plauksime ir vėl visi susitiksime.     Grižti atgal